Spaudos draudimas

„Spausdinto žodžio istorija: nuo įsitvirtinimo iki uždraudimo“

Leiskite nupiešti paveikslą iš praeities: XV amžiaus pradžia, nedidukė celė, vienuolis merkiantis plunksną į rašalą, kuria perrašinėja bibliją ar kitą religinio turinio veikalą. Paveikslas greit pasikeičia po to, kai pasirodo pirmoji spaudos mašina. Netrukus pasaulis džiaugiasi spausdintu žodžiu ir vis labiau šviečiama visuomene. Tačiau Lietuvos istorijoje ateina laikotarpis, kai už knygos lietuviškais rašmenimis turėjimą galėjai būti ištremtas į Sibirą. 

Iki XV amžiaus knygos buvo perrašinėjamos vienuolių. Dalią jiems neužilgo palengvino vokiečio Johano Gutenbergo išradimas, kuriam išrasti idėja gimė visai netyčia. Anuomet buvo tikima, kad rūbuose įsiūtas veidrodėlis sugerdavo šventą šviesą iš religinių reliktų ir saugojo jo savininką. Būdamas kalvis, Gutenbergas ėmė gaminti gerai nušlifuotas metalo plokšteles, kurios atstojo veidrodėlį. Tačiau akimirksniu išaugusi paklausa privertė Gutenbergą ieškoti būdų, kaip veidrodėlius gaminti masiškai. Bandydamas automatizuoti gamybos procesą, Gutenbergas atrado galimybę spausdinti tekstą renkamaisiais spaudmenimis. Netrukus pasaulį išvydo pirmoji spaudos mašina. 

Spaudos mašinos netruko paplisti po Europą. Skaičiuojama, kad iki XV a. pabaigos veikė daugiau kaip 110 spaustuvių Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji spaustuvė duris atvėrė 1522 metais Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus namuose. Spaustuvės įkūrimą iniciavo Polocke gimęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas Pranciškus Skorina. Mokslus krimtęs Krokuvoje ir Paduvoje, o po studijų išmaišęs daugelį Europos šalių, jis turtingų Vilniaus miestiečių padedamas, 1517 metais įkūrė spaustuvę Prahoje. Prikrovęs nemažą žinių bagažą spaudos srityje po dvejų metų Skorina grįžo į Vilnių, atsigabendamas su savimi spaustuvės reikmenis ir popieriaus atsargas, kurias panaudojo išleidžiant pirmąją spausdintą knygą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje – „Mažąją kelionių knygelę“ su kalendoriumi (senąja bažnytine slavų kalba). Spaustuvės veikla netruko įsibėgėti, tačiau 1530 metais Vilnių nusiaubia gaisras, pasiglemžęs didžiąją miesto dalį kartu su spaustuve. 

Vos po metų nuo Pranciškaus Skorinos spaustuvės įkūrimo, Karaliaučiuje duris atveria Hanso Veinreicho spaustuvė. Būdamas protestantas, Veinreichas spausdino religinio pobūdžio knygas, natas, universiteto leidinius. Praėjus keleriems metams nuo atidarymo, Veinreicho spaustuvė išspausdina tai, ko iki tol nepadarė jokia kita spaustuvė. Būtent čia 1547 metais pasaulį išvysta kunigo Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – pirmoji spausdinta knyga lietuvių kalba. Išspausdintas apie 200 vienetų tiražu, „Katekizmas“ netrukus imtas platinti Mažojoje Lietuvoje. Iki šių dienų išliko vos du šio leidinio vienetai. Apmaudu, tačiau neatlaikiusi naujai atidaromų spaustuvių antplūdžio konkurencijos, neužilgo Veinreicho spaustuvė buvo priversta nutraukti veiklą.

Nusiritus reformacijos bangai knygų leidyba vystėsi sparčiai. Tiek Europoje, tiek Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje viena po kitos ima dygti protestantiškos spaustuvės. Mikalojus Radvila Juodasis 1553 metais įsteigia spaustuvę Lietuvos Brastoje, vėliau duris atveria spaustuvės Nesvyžiuje, Vilniuje, Rygoje. XVI–XVIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 46 spaustuvės, prasidėjo masinė knygų leidyba. XVI a. išėjo apie 500, XVII a. – apie 5000 knygų įvairiomis kalbomis. Vidutinis knygos tiražas siekė apie 500 vienetų, kai kurių leidinių net iki 2000 vienetų! Tačiau laisva knygų leidyba klestėjo palyginti neilgai. 

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Lietuva prijungta prie Rusijos imperijos. Netrukus pradedama vykdyti tautų politinio ir kultūrinio savitumo naikinimo politika, įvedama cenzūra, valdžios institucijos ima varžyti lietuviškų knygų leidybą.  Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia visiškai uždraudžia spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Tačiau bundantis tautinis sąmoningumas paskatino lietuvius spaustuvių veiklą ir knygų leidybą paversti pasipriešinimų judėjimo varikliu. 

Lietuviška spauda imta leisti užsienyje, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos, įsibėgėja knygnešių veikla. Pasipriešinimui vadovavo lietuvių inteligentai, tačiau didžiąją dalį spaudos nešėjų ir platintojų sudarė valstiečiai. Spaudos gabenimas buvo pavojinga veikla, kadangi Rusijos imperija knygnešius priskyrė politinių nusikaltėlių grupei. Įkliuvę knygnešiai gaudavo pinigines baudas, būdavo įkalinami, ištremiami į gretimas gubernijas ar net Sibirą. Tačiau bausmės nesustabdė knygnešių veiklos – spauda slapta per sieną gabenta iš Mažosios Lietuvos į Rusijos imperijos teritoriją iki specialių punktų, kuriuose būdavo paskirstoma atitinkamiems platintojams arba išgabenamos į slėptuves.

Spausdinto žodžio paklausa kasmet augo. Raštingesni tautiečiai skaityti mokė giminaičius ir aplinkinius kaimynus, vaikus leido į slaptas mokyklas. Paradoksalu, tačiau spaudos draudimo laikotarpis padidino gyventojų raštingumą – XIX a. viduryje lietuvių kalba skaitė iki trečdalio, amžiaus pabaigoje – apie pusę lietuvių.  

Pridaręs nemažai nuostolių kultūros raidai spaudos draudimas panaikintas 1904 metais. Masinis lietuvių tautos pasipriešinimas neleido sunaikinti tautos identiteto ir jos ženklų – kalbos, rašto ir laisvo žodžio. Priešingai, spaudos draudimo laikotarpiu užgimęs tautinis sąmoningumas paklojo pamatus kultūriniam atgimimui.